Nikolajus Levašovas “Mano sielos veidrodis –2”

Po tragiškos Nikolajaus Viktorovičiaus Levašovo žūties 2012 metų birželio 11 d., kai kurie piliečiai, kurie stropiai prie jo lipo nuo pat pasirodymo Maskvoje momento, nusprendė, kad atėjo laikas komercializuoti N.V. Levašovo vardą ir visa tai, kas su juo bent kiek susiję. Labai greitai atsirado anksčiau neegzistavusių “mokinių”, iki tol niekada nematytų “draugų” ir “bendražygių” ir net klounų, kurie vaizdavo kažkokius “viršininkus”. Taip aktyviai spekuliuojant akademiko Nikolajaus Levašovo vardu, jaučiu pareigą atvirai ir garsiai pareikšti.

1. Nikolajus Levašovas Rusijoje mokyklos niekada neturėjo. Jis vedė keletą trumpų Seminarų įvairiuose Rusijos miestuose 90-siais metais ir 2010 metų kovą, bet mokyklos su pastoviais klausytojais ir pastoviu mokymu – nebuvo! Tie laimingieji, kuriems pasisekė, kad jiems tų Seminarų metų būtų transformuoti smegenys, vėliau visi prarado savo pranašumus, nes nesuprato gautos Jėgos moralinės atsakomybės. Apie tai daug parašyta jo autobiografinės kronikos ”Mano sielos veidrodis” 1-me tome.

2. 15 metų gyvenant JAV, Nikolajus Levašovas pastoviai vedė seminarus ir ilgai bandė žmones išmokyti bent kiek teisingai ir efektyviai naudotis savo smegenų sugebėjimais. Nepaisant to, tie bandymai baigėsi niekuo! Tenykščiai žmonės nesugebėjo suprasti elementarių dalykų. Jis gana detaliai aprašo tą ilgą ir nesėkmingą epopėją aprašo savo autobiografinės kronikos ”Mano sielos veidrodis” 2-me tome.

3. 2006 metais Nikolajui Levašovui sugrįžus į Rusiją, Maskvoje buvo organizuota ekstraktų gamyba iš egzotinių grybų. Dėka to, kad grybų auginimas buvo garantuotas specialiu N.V.Levašovo sukurtu generatoriumi, tie ekstraktai turėjo unikalių gydomųjų savybių (tas generatorius buvo sukurtas pagal ”Gyvybės Šaltinio” generatoriaus tipą). Bet, po Nikolajaus Viktorovičiaus žūties, jo žmona – Strachova Natalija Nikolajevna – vykdydama vyro nurodymą, 2012 m. birželyje paleido grybų auginimo generatoriaus atjungimo programą. Po to grybų ekstraktai prarado savo pranašumą, lyginant su kitais maisto produktais – prarado savo gydomasias savybes. Apie tai raštu buvo pranešta visiems suinteresuotiems asmenims (detaliau galima sužinoti ir Konferencijos ”Nikolajus Levašovas draugų pasakojimuose”). Tokiu būdu, akademiko N.V. Levašovo technologijos grybų ekstraktų gamyboje nebenaudojamos nuo 2012 m. birželio, o parduodami ekstraktai yra paprasti maisto produktai.

4. Prieš keletą metų Fiodoras Škrudnevas – buvęs valdininkas iš Sankt Peterburgo – įkalbėjo Nikolajų Levašovą sukurti prietaisą, kuris padėtų žmonėms spręsti sveikatos problemas. Panašius prietaisus Nikolajus Viktorovičius Maskvoje sukūrė praeito šimtmečio aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje. Kai kurie iš jų aprašyti jo autobiografinės kronikos ”Mano sielos veidrodis” 1-jo tomo 17 skyriuje “Mano psi-žaisliukai”. Škrudnevas ilgai įkalbinėjo Nikolajų Viktorovičių pradėti aparatų gamybą, kurie galėtų žmones gydyti be vaistų ir be ligoninių ir po kurio laiko gavo ilgai lauktą “leidimą”. Stebuklingas prietaisas gavo pavadinimą SVETL.

Kas gi yra SVETL šiandiena? Tai mažas planšetinis komopiuteris, kainuojantis 200-300 dolerių, kuriame įrašomos žmogaus organų vizualinės programos (kad pirkėjęs galėtų nuspausti “sergančią vietą”). Bet svarbiausiu SVETL bloku yra prietaisas, kurį prie kompiuterio prijungdavo pats Nikolajus Levašovas. Tas prietaisas pagamintas pagal ”Gyvybės Šaltinio” generatoriaus tipą iš mums kol kas nežinomų materijų ir atlieka atitinkamą gydymo procesą, t.y. jis ir yra tikrasis SVETL gydomasis blokas. O planšetinis kompiuteris yra tik valdymo prietaisas su mygtukais. Nikolajaus Levašovo iš anksto sukurto bloko prijungimo procesas prie kiekvieno planšetinio kompiuterio gavo pavadinimą SVETLO “užkrovimas”. Per visą to “biznio egzistavimo laiką, buvo užkrauta tik kelios dešimtys planšetinių kompiuterių, kurie tokiu būdu buvo paversti SVETL prietaisais.

Žuvus Nikolajui Viktorovičiui, užkrauti planšetinių kompiuterių nebebuvo kam, ir tas biznis turėjo savaime pasibaigti. Bet taip neįvyko! Škrudnevas pradėjo karštligiškai galvoti, kaip visus įtikinti, kad naujai išleidžiami, tušti planšetiniai kompiuteriai taip pat kažlokiu neįsivaizduojamu būdu užkraunami ir tampa tikrais SVETLais. Iš pradžių jis pradėjo skleisti informaciją apie tai, kad Levašovo Siela jam užkrauna planšetinius kompiuterius ir apie tai jam praneča sapnų metu. Bet tai sukeldavo tik šypseną. Tada kažkas jam patarė gudresnį sumanymą: Lyg tai Levašovas dar gyvas būdamas sukūrė jam svetainę, prie kurios “pririšo” savo prietaisą. Ir kai ta svetainė perrašoma į planšetinį kompiuterį, Levašovo prietais pasidaugina ir pats įsirašo į kompiuterį. Ir pigus planšetinis komiuteris iš karto tampa brangiu “SVETLu! Tais plepalais kas nors gal ir patiki, ypač tas, kas nenori nieko žinoti, o priprato nemąstydamas tikėti.

Tikrovėje, Nikolajus Levašovas niekada nesutiko to daryti, ko labai norėjo ir vengrų “biznieriai” (žr. skyrių Gyvenimas tęsiasi), ir daugelis kitų sukčių, taip pat ir Škrudnevas. Nikolajus Viktorovičius iš tikrųjų buvo labai protingas žmogus, ir, pilna to žodžio prasme, žmones matė kiaurai! Todėl patikėti tuo, kad jis tokį sudėtingą ir atsakingą prietaisą atidavė į visiškų beraščių ir sukčių rankas, gali tik visiškai naivus žmogus arba fantazuotojas. Be to, Škrudnevo tvirinimas, kad prietaisas “pasidaugina ir pats įsirašo į planšetinį komiutrį, yra tik grubus melas nemokšom. Tokiai rizikai joks protingesnis konstruktorius nepasiduos!

Dėl to galima padaryti vieną, bet labai tvirtą išvadą: Škrudnevas bando parduoti paprastus, pigius, tuščius planšetinius kompiuterius už SVETLų kainą, kurie iš tikrųjų padeda žmonėms atsikratyti daugelio ligų. O tai – pats tikriausiais sukčiavimas!

Bet ir tai dar ne viskas! 2012 metų žiemą sužinojome, kad Nikolajus Viktorovičius buvo užkrovęs iš viso apie 100 planšetinių komopiuterių, kurie po to tapo SVETLais. O Škrudnevo falsifikatoriai prasitarė, kad tuo metu jau buvo pardavę virš 300 planšetinių kompiuterių, ir visus už SVETLų kainą! Tai reiškia, kad, kaip minimum, apie 200 tuščių planšetinių kompiuterių buvo parduoti kaip stebuklingi prietaisai, kurie buvo sukurti pagal akademiko N.V. Levašovo technologijas. Tai jau ypatingai didelių mastų sukčiavimas! O šiandiena prie Piterio sukčių prisijungė net tikras Nikolajaus Levašovo brolis – Vladimiras Levašovas. Kaip bebūtų gaila, jis išsivystyme nepasiekė ir šimtosios dalies to, ką pasiekė Nikolajus Viktorovičius, ir, kaip rezultatas, tam, kad užsidirbtų duonai su sviestu, prisijungė prie nesąžiningų sukčių gaujos, kurie teršia gerą didžiojo brolio vardą.

Pavojus čia tame, kad ši afera netrukus būtinai bus atskleista. Tikriausiai, ji tam ir sugalvota, kad uždirbti “šiek tiek pinigų”, o vėliau padaryti skambų procesą “falsifikatoriams” iš Judėjimo, kurį organizavo Nikolajus Viktorovičius, ir jį patį, kaip SVETLų gamybos pradininką. T.y., dar kartą purvu apipilti gerą Nikolajaus Levašovo vardą, ir dar taip apipilti, kad, jų nuomone, niekas ir niekada negalėtų tos dėmės nuplauti, arba apvalymo procesas visus atitrauktų nuo pagrindinio darbo! Po to Judėjimą pabandytų išvaikyti, gali būti, kad ką nors net pasodintų, ir dar taip išreklamuotų, kad niekas mūsų Judėjimo veikla rimtai netikėtų! Štai, mano manymu, ir yra tikrasis dr. Škrudnevo aferos tikslas.

Išvados

SVETLų pirkti negalima! Planšetiniai kompiuteriai Nikolajaus Levašovo nebeužkraunami nuo 2012 m. balandžio, be to, išskyrus jį, niekas daugiau neturi tokių žinių ir sugebėjimų, kurie reikalingi tokio delikataus ir atsakingo darbo atlikimui. Atskirti užkrauto ir tuščio kompiuterio – taip pat neįmanoma, jeigu neturi rimtų ekstrasensorinių sugebėjimų. Todėl tiems, kas nenori žūti daktarų glėbyje, galima parekomenduoti tik  Gydomuosius Seansus. Jie nemokami, ir tvarkingai, ilgą laiką juos peržiūrint, jūs būtinai pajusite reikiamą efektą. Tik būtinai laikykitės instrukcijų ir nepersistenkite, kai peržiūrima nepaisant instrukcijų.

Būkite sveiki ir protingi.

Detalesnią informaciją šia svarbia tema galima perskaityti Forume Judėjimas ir pasiklausyti mūsų Internetinėse Konferencijose “Tęsiame Nikolajaus Levašovo darbus” ir “Nikolajus Levašovas draugų pasakojimuose”…

Dmitrijus Baida, 2013.03.22.

Prietaisai Svetl

Papildoma informacija

Prieš kurį laiką išaiškėjo, kad F. Škrudnevas ir kompanija pradėjo aktyviai vystyti ir plėsti savo nusikalstamą užsiėmimą. Matyt, patiklių žmonių liko dar daug ir laukinis kapitalizmas žmonių dar neišmokė netikėti žmonėmis, kurie už automobilių kainą pardavinėja plastmasinius niekučius. Gauja gudručių iš “Rusų mokslinės-techninės draugijos” pradėjo gaminti apyrankes “Svetl” ir jas žmonėms pardavinėti kaip priemonę nuo visų negalavimų, tiksliai taip pat, kaip anksčiau pardavinėjo planšetinius kompiuterius SvetL. Vėliau savo apyrankes jie pavadino SLN ir net atliko ekspertizę, kuri patvirtino, kad plastmasė, iš kurios pagaminta apyrankė, atitinka kažkokias sanitarines normas. Pastebėkite, nebuvo atliktą jokių bandymų, kurie bent kiek patvirtintų apyrankių sugebėjimą gydyti negalavimus! Bet užtat sukčiai sukūrė tinklapį, kuriame registruoja savo pirkėjus ir jiems pasakoja pasakaites “apie baltą jautuką”. Vienas gerai: pirkėjų sąrašas bus labai geras įrodymas teisme, kai ta gauja bus teisiama už sukčiavimą labai stambiu mastu...

Štai tokiu negudriu būdu keli žydai iš “Rusų mokslinės-techninės draugijos” apgaudinėja tūkstančius ligotų žmonių, suteikia jiems nepagrįstas viltis išgyti, ką plastmasė iš principo negali padaryti. Juk tam, kad apyrankė arba koks nors kitas gaminys taptų gydantis, prie jo turi būti prikabintas realus gydomasis blokas, kaip tai darydavo Nikolajus Levašovas su tikraisiais Svetlais (žr. aukščiau). Bet sukurti tokį bloką galėjo tik reikalingas žinias, sugebėjimus ir atitinkamą potencialą (jėgą) turintys žmonės. Nė vienas iš Leningrado organizacijos žydų tokių sugebėjimų neturi. Todėl jų aukas galima tik užjausti ir patarti naudotis kuo nors patikimesniu, pavyzdžiui, Nikolajaus Levašovo Sveikatingumo Seansais.

* * *

Avantiūristo Škrudnevo “pasiekimai” nedavė ramybės ir Nadeždai Anšukovai –

buvusiai Nikolajaus Viktorovičiaus padėjėjai, kuri taip niekada taip ir netapo jo bendražyge. Ir štai, praeitais, 2014 metais ji su grupe padėjėjų, kurie labai panašūs į Škrudnevo “mokslinius technikus”, tvirtai nutarė atsiplėšti “pyrago gabalą” nuo garbingo Nikolajaus Levašovo vardo ir paskelbė apie eilinio planšetinio kompiuterio pardavimą, kurį pavadino Luč-Nik”. Tų “lučnikų” tinklapyje skelbiama, kad jų produktu yra programa “Luč-Nik”, kuri ”veikia naudotojo biolauką ir jį koreguoja”. T.y., Maskvos sukčiai mano, kad jie gudresni už Piterio sukčius ir į pigų planšetinį kompiuterį įdiegtą lyg tai gydančią nuo visų ligų programą parduoda už naudoto automobilio kainą.

Kodėl aš taip užtikrintai tvirtinu, kad tai sukčiavimas? Ogi todėl, kad čia daroma absoliučiai tas pats, kas ir “Mokslinėje-techninėje draugijoje”. Programa yra tik žmogaus organų vizulizavimas planšetinio kompiuterio ekrane. O gydomąjį bloką, be kurio visa tai yra tik tuščias daiktas, į Luč-Niką “įstato” lyg tai pati Anšukova. Jeigu tai būtų tiesa, prietaisas turėtų būti pavadintas Luč-Anšukova. Ir tada viskas būtų sąžininga, nes tada siūlytų savo vardo programą o nespekuliuotų Nikolajaus Levašovo vardu ir jo autoritetu. Bet čia ir slypi pagrindinė paslaptis: kaip atveju su Svetlu ir apyranke SLN, kad sukurti ir prie bet kokio gaminio prikabinti tikrą bloką, būtina turėti atitinkamas žinias, sugebėjimus, patirties ir potencialo (jėgos). O šito Anšukova kaip tik neturi ir niekada neturėjo. Aš ją pažįstu beveik 10 metų ir įsitikinau, kad ji tikra nemokša, praktiškai neturi jokio išsilavinimo (medicininis išsilavinimas – tai blogiau, negu joks). Be to, darbas medicininiu administratoriumi, kuo ji ilgą laiką dirbo, niekaip nekėlė jos kvalifikacijos. Kaip bebūtų gaila, Anšukova nesugebėjo baigti nė vieno bent mažiausio darbelio Judėjime, bandė kontroliuoti viską iš karto ir, galų gale, sužlugdė Nikolajaus Levašovo Judėjimą po jo mirties, kai jis, pagaliau, jai nebetrukdė daryti tai, ko ji pati norėjo, nes, matote, “ji pati geriau žino”. O dabar Anšukova nesąžiningai bando užsidirbti iš jo vardo pačiu vulgariausiu būdu – apgaudinėdama ligotus žmones.

Švepla ir keistai galvojanti, ji taip ir nesugebėjo suprasti, ko gi mokė Nikolajus Viktorovičius, kitaip nebūtų taip niekšiškai pasielgusi ir žmonėms nemeluotų. Ir jo knygos, kurias ji lyg skaitė, o, jeigu ir skaitė, tai nieko nesuprato, pasirodė esančios “ne tam arkliui pašaras”. Todėl galima gana užtikrintai pareikšti, kad sukurti tikrą gydomąjį bloką ji niekada nesugebės – paprasčiausiai, jai tam dalykui trūksta smegenų. Ir tvirtinimai, kad Anšukova lyg tai pakrauna Luč-Nikus,  yra 100% melas.

Apsukrumo, gudrumo ir niekšiškumo ji turi, o štai, žinių, ne, todėl pirkti LučNikus galima rekomenduoti tik tiems žmonėms, kurie kolekcionuoja įvairių aferistų ir sukčių įrankius.

Dmitrij Baida, 2015.05.11.